mūsų asmeninis blogas

Apie knygą:
Leidykla: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla
Išleista: 2007
Puslapių sk.: 238

Kažkada seniai skaičiau John Barth „Plaukiojanti opera“. Nebeprisimenu, apie ką ji buvo, bet pamenu, kad patiko. Tad nusprendžiau perskaityti ir „Kelio pabaigą“. Ir nelikau nusivylusi.

Džeikobas Horneris – niekuo neišsiskiriantis veikėjas, į visus būties ir buities keliamus klausimus jis atsako – „nežinau“. Susigaudyti savyje ir aplinkoje jam padeda Gydytojas, šiaip gydantis paralyžuotuosius. O kadangi kai jis pirmąkart pamatė Džeikobą, šį buvo ištikęs savotiškas psichologinis paralyžius, Gydytojas susidomėjo jaunuoliu.

Laikydamasis vienos iš Gydytojo terapijų, Džeikobas įsidarbina mokytoju provincijos koledže ir laisvalaikiu skaito Sartre’ą. Vaikinas susibičiuliauja su kolega Džo ir jo žmona Renė, draugystė su kuriais baigiasi tragiškai.

Mintys: savų principų laikymasis gali privesti prie tragedijos. Knyga sukėlė įvairių minčių, tačiau pagrindinė jų ta, kad negalima pasiduoti svetimai gyvenimo filosofijai aklai, atiduodant save ir savo “aš” mainais.
Labai patiko. Pabaiga šlykštoka net man. Bet, manau, kitokia ji ir negalėjo būti.

Citata: “Ir nėra tokių priežasčių, tokių sprendimų, nėra tokių filosofinių sistemų, į kurias save galėtume sukišti iki galo: kad ir kaip stengtumės, kad ir kaip spaustumės į visokius rėmus, vis tiek kažkuri mūsų dalis liks kyšoti išorėje – sutrikusi ir vieniša.” (225 p.)

Vertinimas – 4/5

Knygos anotacija: „Romanas “Kelio pabaiga” kupinas gerą modernų džiazą primenančių improvizacijų, autorius eksperimentuoja, mėgina naujai pažvelgti į, jo žodžiais tariant, “išsisėmusias” literatūros formas, atgaivinti jas, perkurti. Šiame kūrinyje, vaizduojant eilinių, niekuo neišsiskiriančių žmonių gyvenimus, meistriškai atskleidžiama universali žmogaus drama. Romano ašis – pagrindinio herojaus Džeko Hornerio psichologinis paralyžius, jo gydymas šiurpą keliančioje Remobilizacijos Fermoje ir tragiškas herojaus ryšys su fakulteto, kuriame jis dėsto, kolega bei jo žmona. Tai – bekompromisė žmonių susvetimėjimo atodanga. Pagal šį romaną A. Avakianas ir T. Southernas 1968 m. pastatė filmą, kuris, daugelio kritikų nuomone, pranoksta net Stanley Kubricko ir Arthuro Penno kūrybą.“

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: