mūsų asmeninis blogas

Apie knygą:

Leidykla: Alma littera
Išleista: 2011
Puslapių sk.: 248

Knyga autobiografinė. Moteris pasakoja savo gyvenimo istoriją. Ji gyvena Anglijoje, išpažįsta islamą (nors nebuvo musulmonė nuo gimimo), yra ištekėjus už musulmono, turi 4 vaikus. Jos vaikystė nebuvo laiminga – būdama 15-kos pabėgo iš namų ir pradėjo savarankišką gyvenimą – susirado darbą, būstą. Atsirado ir draugas, musulmonas. Jiedu rimtai draugavo, jis supažindino ją su savo šeima, jai labai patiko jų draugiškumas, todėl ji ir priėmė islamą (na, čia taip labai supaprastintai). Tačiau kadangi Donyja dar buvo per jauna, o vaikinas norėjo ženytis, jiedu išsiskyrė. Galiausiai moteris ištekėjo už irakiečio ir susilaukė kelių vaikų.

O tada vieną dieną ji susitiko moterį, iš kurios jos vyras musulmonas atėmė dukrą ir išsivežė ją į savo tėvynę. Taigi, Donya nusprendė jai padėti.

Taip autorė atranda savo pašaukimą – padėti anglėms, kurių vaikus pagrobė ir išsivežė jų tėvai musulmonai. Knygoje pateikiamos kelios vaikų pagrobimo (gelbėjimo) istorijos. Galiausiai po vienos istorijos autorė kartu su gelbėjamo vaiko motina papuola į kalėjimą.

Aš čia viską aprašiau gana supaprastintai, bet maždaug toks knygos siužetas.

Labiausiai knygoje erzino karts nuo karto pasikartojantys vieni ar kiti anksčiau pateikti faktai, mintys. Knyga įspūdžio nepaliko, nors susiskaitė gana lengvai.

Tiesą sakant, rekomenduot nerekomenduoju, bet manau patiks mėgstantiems tikras istorijas, o ypač istorijas apie Artimuosius Rytus.

Vertinimas – 5/10

Knygos anotacija: “Ji neišsigando kalėjimo, grasinimų nužudyti ir gaudynių dykumose, norėdama sugrąžinti motinoms vaikus, kuriuos pagrobė jų musulmonai tėvai.
“Pamačiusi savo vaiką, jo motina nesusivaldė, ėmė šaukti vardu ir stumdydama žmones sau iš kelio puolė prie jo, tuo patraukdama visų dėmesį. Man neliko nieko kito, tik bėgti paskui ją, kai ji nėrė į šalutinį kelią kartu su vaiku. Mes netgi neturėjome automobilio pabėgti. Pasikaišiau sijonus ir nulėkiau paskui juos. Tuo metu, kai juos pasivijau, kitos moterys irgi atsitokėjo ir pasileido įkandin, rėkdamos praeiviams, kad mus stabdytų, nes pagrobėme vaiką. Plikų Maroko kalėjimo sienų vaizdas privertė mane bėgti tolyn nepaisant dieglių krūtinėje ir skaudančių kojų…”
Knygoje pasakojama apie sutuoktinius, kilusius iš skirtingų kultūrų – Rytų ir Vakarų. Iš pradžių kultūriniai skirtumai neatrodo tokie svarbūs, bet kai atsiranda vaikų, kyla nesutarimų. Musulmoniškoje aplinkoje užaugę vyrai įsitikinę, kad jų vaikai privalo būti auklėjami tik pagal Rytų šalių papročius. Tad norėdami apsaugoti nuo blogos Vakarų įtakos, vyrai arabai slapta grobia savo vaikus ir išveža juos į gimtuosius Rytus.
Tikrais faktais paremta knyga pasakoja apie moterį, kuri kaip galėdama stengiasi padėti motinoms susigrąžinti savo vaikus – leistinais ir nelegaliais būdais, kartais net rizikuodama gyvybe ir laisve.”

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: