mūsų asmeninis blogas

Apie knygą:
Leidykla: Baltos lankos
Išleista: 2008
Puslapių sk.: 206

Kažkada skaičiau Murakamio „Negailestinga stebuklų šalis ir Pasaulio galas“. Ir nors pats siužetas klaidžiojo kažkur šalia mano suvokimo ribų, tačiau pajutau kažkokią magnetinę trauką Murakamio knygoms. Panašiai nutiko ir su šia knyga. Tiesa, ją suprast buvo lengviau (nors pabaiga irgi nepasidavė mano bandymams ją perprasti…). Istorija pasakojama pirmuoju asmeniu, taičiau pasakotojo vardas taip ir nepaminimas (jei gerai pamenu, vienoj vietoj buvo tik vardo raidė K.). Taigi, K. Ir Sumirė – du jauni žmonės ir geri draugai. Jiedu turi daug  bendro, jiems patinka būti kartu. K. Myli Sumirė, tačiau, deja, jo meilė lieka be atsako. Negana to, Sumirė įsimyli kitą moterį – Miū. Miū įdarbina Sumirė pas save. Vieną dieną jos išvyksta atostogauti ir K.  sužino, kad Sumirė dingo.

Kai kurios mintys, pamąstymai tikrai patiko. Kai kurių vietų likau nesupratus. Bet, kaip ir minėjau, Murakamis turi kažką magnetiško. Bent jau man.

Vertinimas – 8,5/10

Knygos anotacija: „Haruki Murakami – populiariausias ir vienas prieštaringiausių šiuolaikinių japonų rašytojų. Studentiškų maištų Tokijuje dalyvis, džiazo klubo Peter Cat savininkas, maratono bėgikas. Šįkart leidykla „Baltos lankos“ pristato naują, iš japonų kalbos verstą „sputnikišką“ romaną Mylimoji Sputnik – meiles istorija, kupina vizijų ir sapnų, kuri galiausiai tampa gilia meditacija apie žmogaus vienatvę ir ilgesį:
„Kodėl visi turi būti tokie vieniši, pamaniau. Kodėl reikia tapti tokiems vienišiems? Pasaulyje gyvena tiek žmoniu, kiekvienas jų jaučia ilgesį, ieško kitų ir vis dėlto nuo jų atsiriboja. Kam? Ar šita planeta sukasi varoma žmonių liūdesio? Gulėjau nugara ant tos akmens plokštės pakėlęs akis į dangų ir mąsčiau apie daugybę dirbtinių palydovų, dabar skriejančių aplink Žemę. Horizonte dar tysojo plonas šviesos siūlas, sodrios vyno spalvos danguje sužibo keletas žvaigždžių. Ieškojau tarp jų dirbtinių Žemes palydovų šviesų, bet dangus dar buvo per šviesus, kad juos įžiūrėčiau plika akimi. Visos žvaigždės mano akiratyje it prismeigtos stovėjo vienoje vietoje. Aš užsimerkiau, ištempiau ausis ir galvojau apie vien Žemės traukos saito palaikomus, nepaliaujamai dangumi besisukančius Sputniko palikuonis. It vienišos metalinės sielos nekliudomai skriedami kosmoso tamsoje, jie atsitiktinai susitinka, prasilenkia ir visiems laikams išsiskiria. Neapsikeisdami žodžiais, nesusisaistydami pažadais.“

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: